 |
||||
 |
 |
 |
 |
 |
|
ŽEMAITIŠKOS KŪRYBOS KONKURSAS „KORKĒM ŽEMAITĖŠKĀ“Paskelbta 2024-03-27
Atgal į visas naujienas  Dalijamės konkurso „KORKĒM ŽEMAITĖŠKĀ“ kūrinias
Ernesta Gedvilaitė
,,Šėrdėis ilgesīs”
Kol žyd alyvas suodnūs,
Aš spiesu užousti anū gāivu kvāpa tūkstonti kārtu...
Kol vies žaid plaukūs,
Aš lēsu suvelti anus dā šīmta naktū.
Veiziedama tuolėi kap i žeidlapēs nusieta huorizuonta,
Gėrdu meluodīnga lītaus tuona.
Šėrdėi ilgesīs – gimtūjū takū,
Kor sauli lēdas tuoli nu namū.
Kumet vienišuos petelėškis kels pasibāigs,
Aš mintysi regiesu gražōma tava akiū...
Kumet paskutėnius lītaus lāšus žemieli sugērs,
Aš lėksu tik prisiminėms išmintū gimtūjū takū...
***
Česnauskienė Genovātė
Brongiausi vėita
Skėrtoma nikuokė, kor pamatē svieta –
Tėn tavuoji žemė, gimtėijē nomā.
Mona Žemaitėjuo, kalvas nomīlietas,
Vo brongiausi vėita – gimtėijē Tverā .
Pėlkalnis mums primėn kuovas Žemaitėjės,
Čė kūlē švėntuovės gīvībė alsou.
Kuožnas atsėgierės ėš čīsta šaltėnė
Praeiviou džiaugsmingā nu tuola muojou.
Bažnīčė medėnė, kāp krīžkelės vartā,
Garbingā pasėtink sogrīžtont kėikvėina.
Pri švėnta paveiksla čė prisaika tarta.
Maluoniu pelnītė galies kuožna dėina.
Tam kraštė rondās dainingu žmuogeliu,
Ūkolē natemda saulietas padongės.
Napamėršt anėi tū pruotieviu daineliu,
Čė žemaičiu kalba kuožnam žiaurē brongi.
Senvaikė svajuonės
Ka saulė lēduos ož mėškelė
Aš mergoželė sotėkau.
Lūpelės degė kāp ougelės,
Akelės – ož žvaizdės švėisiau.
Ė sovėrpiejė mon šėrdelė,
-Vo kuoks gražoms - savėi tariau.
Gal sovėliuoso ton mergelė...
Mėslies žėidus jau pėrkau.
Tiktās na mon ana bova skėrta.
Jau šuokiūs so kėto mačiau.
Kāp graži – tēp ė būn natvėrta,
Tad mergū paėiškas mečiau.
Tomet nosprėndžiau emigroutė
Ė šlamončiu oždėrbt greičiau.
Vo jog baguotam ė paukštelē
Gėismelė sava gėid gražiau.
Tėn aš ėlgā jog nastavuoso,
Vėstėik mon Lietovuo geriau.
Jaunīstės aš takās klajuoso,
Kor pėrma meilė sotėkau.
***
Bulvīdātė Petrė
Ėš vaikīstės
Vėina sīki dā vaikīstie
Īvīkis notėka –
Onkstėi rītė ont takelė
Žėrniu daug prikrėta.
Žėrnē gražė, baltutelē,
Ēso prisėrinkso.
Pasijiemosi kresteli
Žėrniu biegau rinktė.
Tik i ronkas anus jiemiau
Anėi grēt pradinga.
Ašaras ožkart pabėra –
Ras‘t namuoko rinktė.
Grēt pas mamas noskobiejau,
Pasėgoust‘ nuoriejau.
Mama gluostė mon galvelė
Natėkrė tėi žėrnē.
Anėi snėiga gomoliokā
Vėrst vondėns lašelēs.
Žėrniu kuošės naėšvėrsam,
Nakriuok to, vaikēli.
Gīvenėma kninga
Ka gīvenėma kninga skaitītė pradiejau,
Akis ož karta nošvėta.
Kėik i ton kninga vėskuo pridiejau,
Toščiuos vėitas niekor nablėka.
Tėn daug džiaugsma ė skausma palėka
Ėr ašaras kartās sruovena.
Daug gīvenėma droskas sočiolptė toriejau,
Kartās droska i cokro pavėrta.
Kėik vėskuo matīta, kėik vėskuo gėrdieta,
Kas apsakītė bagal.
Kėik notėkėmu vėsuokiu stebieta,
Kėik žuodžiu toštē prišnekieta.
Kartās i kalna mieginta ilėptė,
Vo kartās reikiejė pakalnie palėktė.
Pri opalė atejos kėik prisvajuota,
Ėr opalės jouktėis pradiejė.
Daug vėskuo bova, daug ėšgīventa,
Jau kninga stuora ėšejė.
Skaitīso kasdėina, skaitīso po bėškė –
Jog ta kninga mona gīvenėma.
Naduors
Maža miestelė pakraštie buolava pėiva. Vo anuo žuolie tuokė žalė, žalė.
Pėivuo beržū guojelis supuos, lingava nu viejė šuoru. Natuolėi, senē, tėkrā
senē, tėn suodība bovosė. Anuos jau nabie, tėk krūva kūliu – katrėi bovosė
suodība da atmėn. Išlėka tėn ėr krīžius – sens augaluots, ėr vėsos samanuots.
Gražė vėita prisėmėnėmās apgaubta.
Pamiega ton vėita do jaunuolē – Verotė ėr Iziduorius. Vaikėns švelnios
žuodžios Verutē žierė. Žadiejė būtė gers sutuoktėnės ė rūmus sava žmuonā
pastatītė. Šėrdės Verotės sėrpa nu žuodžiu tuokiū švelniū. Sotėka mergelė būtė
Iziduoriaus žmuona.
Atšuoka veselė ėr švelnė žuodē pamažo pasėmėrša. Iziduorius anā darbū
galībė primėslėjė. Verotė na tėk žmuona, bet ėr tarnaitė tapa. Gīvuliu pulkelis
auga ėr daržā Verotės ronku laukė.
Kamaruo rūkīta mēsa tēp skanē kvepiejė, tėk raktā nu kamaras Iziduoriaus
kišenie guliejė. Navalno Verutē kamaruon isėbrautė. Je reikies Iziduorius
mesuos nadideli konsneli atrieš – bus duovana gaspadėnē.
Verotė dėrba, naburbiejė. Vo a burbiejėms padietė kon galiejė? Išblīška
žondā, vākos gimdītė jau pradiejė.
Maists po užrakto saugē padiets. „A prijiedės, apsunkusiu skrondžiu gal
būtė darbštos žmuogos?“ Tuokiu sava mėslėjėmo Iziduorius nuognē džiaugies.
Gīvenėms ligo pro šali vės tekiejė...
Sosiedā dėrbontė Verotė vės stebiejė, kāp ana nu ežės sunkē atsėkeltė
bagaliejė. Pagaila anims muotrėškas ė patarėmos vėins par kėta Verotē žierė:
„Prisielink vakarė pri rakta Iziduoriaus kišenie, atsėrakink kamara ėr kumpi
sava žėniuon pasisliepk. Jog naskaičiou gaspaduorios kuožna dėina ėr nasopras,
ka vėins kumpis dinga, vo to turiesė sau ėr vākams mesuos gabalėli“. Paklausė
muotrėškelė sosiedu patarėma ė kumpė sava džiaugsmou ėš kamaras
nosėkabėna ėr pasėsliepė, ka vīrs naatrastom.
Iziduoriaus akės natrokos jau ožmatė, ka dinga vėins kumpis iš kamaras.
Sielvarts dėdžiausės užgulė vīrou dūšė. Tad ons sprėndėma grēt somėslėjė, kāp
prapoulosė kumpė sosėgronžintė. Pasėdėrbėna graba ė apsėmetė, ka numėrė ėš
sielvarta nabags. Atsėgolė i graba, ronkas ont krūtėnės gražē sosėnierė, gol ė
klausuos kon tuoliau dėrbs Verotė. Vo ana sosiedos, gėiduorios sovadėna ė
melstėis pradiejė – jog numėrė žmuogos tēp natikietā.
Verotė vės prė graba prėsėartėn ė šnabžd: „Kodie to numirē, kas atsėtėka?“
Iziduorius tīlē anā ė saka: „ Atėdouk kumpė“. Nabagė iš Iziduoriaus kėtuokiu
žuodžiu ė nasolaukė – tėk reikalavėma gronžintė kumpė.
Maldas baigiės atejė laiks palaiduotė numirielė. Vīrā atsėnešė vėniū, mat
graba priš i žemė ledont rēk ožkaltė. Išgėrda Iziduorius, ka dongtė kaltė jau
pradiejė ėr jiemė spardītėis grabė ėr gvaltas šauktė. Verotė pasėklausė,
pasėklausė ėr naiškėntosė pratarė: „Naduors bova gīvs, naduors ė nomėrės...“
***
Lekienė Galina
Tava ronkas
Tava ronkas švelnē glaudė pri savės,
Ka reikiejė pagoustė, ožjaustė, patartė.
Tava ronkas ėšlēda i gīvenėma keli
Palinkiedamas vėskuo tik gera...
Nieks nagal pakeistė Muotinas meilės
Ni šiaurės viejē, ni šalnas naktėis,
Ni audras, ni jūras bangas,
Naožstuos Muotinas meilės vākams.
Kāp sklēdās saulės spindolē padongie,
Ė plak vākū šėrdelės Mamas kliebie,
Tēp vėsos pasaulis tor garbintė
Muotinas varda, par omžius ė vėsumet.
Meilės dalības
Parēn Jozė par pėivālė
Atlapuoto švarko.
Borb po nuosės sau dainelė,
Kāp ons mīl Barbuora.
Vo Barbuora basarmatė
Ni naveiz i Jozė,
Anā tink sosiedu Ontė
Bet ons tor Agnotė.
Vo Agnieška, ta garbanė,
Staipuos prīš Petroka.
Vo Petrokou šėrdi draska
Magdė mielėnakė.
Ė nusprėndė tomat Jozė –
Rēk sosėrinkėma.
Truopnē rēk vėsims nutartė –
Katra, katram tėkto.
Pakol vīrā puosiedžiava –
Barbė Prani pasėgava,
Agnė meilėnuos Vaciokou,
Magdė sproka so Vītoko.
***
Medineckienė Vaida
Senuoliu rīts
Tek saulelė, lėp ėš patala tievokā senė,
Po bėškioka krapštuos, daruos...
Kėkvėins ruošas darbou sava –
Tievoks kors ognelė,
Vo mamunelė –
Apsėguobosi koskelė šėldīs arbatelė.
Dies mamunelė dounelė ont stala...
Tievoks atdarīs longieli,
Isėlēs saulelė, cīrolė balsieli...
Paskiau, tēp ramē sosiedėn
Abodo veizies vėins i kėta –
Kuoki laimė,
Ka vedoms apėnt rīts nušvėta...
Mona brongēsis
Mona brongēsis, mona gaspaduorios
Baisos slinkis ė badėivis...
Tik pri stala, vo pri darba, kāp nabovėn.
Vėins vargs, vėinas končės, nuors douk par spronda.
Nier ni luopa tuo žmuogaus monėi brongė.
Kėik basėstėngčiuo ba anuo prašītė –
Omžėnā nakontėns īr mona princos.
Vėn bomb, keik, borb, vėsus i pekla bėng nuvarītė.
Vo jau pats nikumet nadėrb, nieka nanuor jimtėis...
Rēk ė žemė sovarpītė, sotaisītė ežės...
Stalda doris bėng ėšvėrstė – kruokont rēk parėmtė.
Tvuora po žėimuos sokrīpa – sotaisītė rēk.
Bet ons vėskon ontrēp ėšvert...
-Darbs na vėlks, i mėška nepabiegs – tēp vielek šnek.
Kāp torieso laika, kuoki čiesa laisva
Vėskon sotvarkīso – bėnk to monė griaužtė...
Laukė – buoba dėina, ontra, ė nedielė –
Vėsū darbū kelē jau senē užžielė...
Vo ons prižad ė tuoliau, – palūkiek bėn bėški...
Ontra vielek, ėšgulies ė pradies jodietė...
***
Raubienė Danutė
Jē važioutomē nu jūras
Ba gala poikos krašts īr Žemaitėjė,
Maluonė žmuonis tėn gīven.
Ėšgėrdės anū šnekta, kāp rokoujēs,
Alsoutė pradedi tonkiau.
I ton posė jē važiousė to nu jūras,
Katra bangoujēs šalėp žemės savuos,
I rinki apsėžvalgės galietomē atrastė,
Vėsuokiu šėrdė šėldončiu vaizdū.
Tik bėški pavažiavės gali iveizietė
Švėntuovės aukštus buokštus Kretinguos,
Vo Salontūs īr truoba, kūlēs apstatīta,
Rokou legėnduo – ka tėn īr velniū.
Jau pakelie matītėis Bokontės dvarelis,
Gimtėnė mūs rašītuojės brongiuos.
Ožsoktė rēk i Plungė, i Rėitava –
Tėn poloneza grėižė konėgaikštē Oginskē.
Ė tēp keliaudams sopronti ė junti,
Kėik daug če luobiu dėdėliū,
Dieltuo mīliekem ton žemaičiu žemė
Ė keravuokem šnekta pruobuočiu savū.
Kam 30 sovėrš
Ėšēno i kėima,
Matau ēnont Bruonė.
Dailē apsėtaisiosi,
Zgrebnē krotėn kuojės.
Žiaurē mon rūpiejė,
Kor ana tēp stīrėn.
Pouliau grēt tērautėis,
Šauko, ka palauktom.
Bruonė apsėstuojė,
Krēvā paveiziejė,
Kažkon somormiejė,
Ė šnekiet‘ pradiejė.
Rokou, ka paskaitė,
Ont lėntuos skelbėmu –
Kvėit sėnjuorus šuoktė,
Puoruos paėiškuotėis.
Staigē apsėsprėndžiau –
Nudriebiau kvartūga,
Šuokau i vingerkas,
Ėšmuoviau i kluba.
Mozėka ožgrajėjė,
Šėrdės jiemė kaistė.
Priejė vīrėškis,
Pasėlēduom šuoktė.
Vo jau naužėlgu
Pārpratau aš aiškē –
Drauga soėiškuotė,
Nier nikuokė šansa.
Jug na meilius žuodžius,
Ons monėi šnekiejė,
Klausė, kėik aš gauno
Ėr a stuoga toro.
Parsliūkėnau nomėi,
Palēdosi lūpa,
Ėr i šuokius ētė,
Nabtoriejau ūpa.
***
Stanienė Ruožė
Rėitavs
Bova ons jau dėdėlē senē
Tuokio poikio vardo.
Bova truobas varganas,
Varganė ė žmuonis.
Keities puonā, keities laikā
Keities ė truobalės.
Vo tas bjauros brokis,
Mainies i kelalius.
Bet žmuogelē tuokėi pat
Meilė, rūpestingė –
Mīl gamta, gerb douna,
Dā smarkiau bažnīčė.
Jog bažnīčė tuoki poiki
Balta kāp golbelė.
Tuokė sava didībė
Skaudėn svetėmims šėrdelė.
Mėkuolelis
Bova suoduo tuoks žmuogelis,
Stīpėna ė dā latrelis.
Vėsė šaukė; Ėi, Kuoleli!
Bet ons bova Mėkuolelis.
Gīdė gīvuolius gerā,
Mīliejė žmuonis nuošėrdē,
Vo smarkiausē ta panas –
Aukštas, dailės blondėnės.
Žmuogos bova gers tėkrā,
Tik biedelė bova ta,
Ka žemaitėškā ons namuokiejė
Ėr ėšmuoktė nanuoriejė.
|
