Nuolat be vadovų likdavęs kolektyvas nepasidavė ir dainuoja jau 10 metų

Šil­tą, sau­lė­tą šeš­ta­die­nio po­pie­tę ši­lu­ma lie­jo­si ir Tve­rų kul­tū­ros na­muo­se, ku­riuo­se gar­bin­gą 10-ies me­tų ju­bi­lie­jų mi­nė­jo Tve­rų me­no ko­lek­ty­vas. Ren­gi­nio me­tu bu­vo ap­žvelg­ta ko­lek­ty­vo veik­la, da­lin­ta­si pri­si­mi­ni­mais, ne­trū­ko links­mų dai­nų ir ge­ros nuo­tai­kos. Su­lauk­ta ir sve­čių – dai­nas do­va­no­jo bu­vu­sių po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių cho­ras „At­min­ties ai­dai“ (vad. Kris­ti­na Ka­taus­kie­nė), at­vy­kęs iš Gargž­dų.

Apie lai­ko tėk­mę, jo ne­ap­čiuo­pia­mu­mą kal­bė­jo kul­tū­ros na­mų va­do­vė Ire­na Liš­ku­vie­nė. Me­tai grei­tai pra­skrie­jo, net pa­tys ko­lek­ty­vo na­riai ste­bi­si, kaip grei­tai pra­šuo­lia­vo jų veik­los de­šimt­me­tis. Prieš 10 me­tų, pa­va­sa­rį, ke­lios Tve­rų mo­te­riš­kės su­si­bė­go drau­gėn ir su­ma­nė su­kur­ti me­no ko­lek­ty­vą. No­rė­jo dai­nuo­ti, ta­čiau ne­bu­vo kam di­ri­guo­ti ir ­va­do­vau­ti. Pa­si­kvie­tus me­no va­do­vą iš Rie­ta­vo, pra­si­dė­jo re­pe­ti­ci­jos, ta­čiau, su­re­pe­ta­vus ke­le­tą dai­nų, at­skrie­jo ži­nia, kad me­no va­do­vas ne­be­at­vyks. Ne­pai­sant to, no­ras dai­nuo­ti bu­vo di­džiu­lis, ir ke­tu­rios mo­te­riš­kės, ne­la­bai nu­si­ma­nan­čios apie mu­zi­ką, ne­su­sto­jo ir vis tiek tę­sė re­pe­ti­ci­jas.
Ga­liau­siai nu­spręs­ta, kad be va­do­vo me­no ko­lek­ty­vas gy­vuo­ti ne­ga­li, tad pra­šy­ta pa­gal­bos anuo­met Tve­rų mo­kyk­lo­je dir­bu­sio mu­zi­kos mo­ky­to­jo Vin­co Bar­kaus­ko. Ga­vus mo­ky­to­jo pri­ta­ri­mą, pra­si­dė­jo in­ten­sy­vios re­pe­ti­ci­jos, at­si­ra­do ir dau­giau no­rin­čių pri­si­jung­ti. Su V. Bar­kaus­ku dirb­ta pus­an­trų me­tų, o per pir­mus du mė­ne­sius pa­ruoš­ta pro­gra­ma ir pa­si­ro­dy­ta Tve­rų mies­te­lio šven­tės me­tu.
Nuo ta­da pra­si­dė­jo ir gast­ro­lės, te­ko su­da­ly­vau­ti Rie­ta­vo My­ko­li­nių šven­tė­je, su­reng­ti Ad­ven­ti­nį va­ka­rą, Mo­ti­nos die­nos mi­nė­ji­mą.
Mu­zi­ki­nio ke­lio pra­džio­je ko­lek­ty­vui te­ko pa­tir­ti ir ku­rio­zi­nių si­tu­a­ci­jų. Vie­na jų – kai dai­nuo­jant mies­te­lio šven­tė­je, din­go elek­tra. Tve­riš­kės ne­su­tri­ko ir to­liau trau­kė dai­nas pri­ėju­sios ar­čiau žiū­ro­vų. Me­tus su pu­se ko­lek­ty­vas šau­niai dar­ba­vo­si, kol V. Bar­kaus­kas pa­sa­kė, kad dėl per di­de­lio dar­bo krū­vio ir pra­stos svei­ka­tos ne­be­ga­li va­do­vau­ti. Blo­ga ži­nią vi­jo ge­ra, nes vi­sai ne­tru­kus į kul­tū­ros na­mus dirb­ti at­ke­lia­vo jau­na kul­tū­ros spe­cia­lis­tė K. Ka­taus­kie­nė. Ji ap­si­ė­mė va­do­vau­ti ko­lek­ty­vui.
Vie­na iš įsi­min­ti­nes­nių ke­lio­nių bu­vo į kai­my­ni­nę se­niū­ni­ją – Me­din­gė­nus. Tai bu­vo pir­mo­ji iš­vy­ka, dai­ni­nin­kes la­bai šil­tai priėmė. Vos spė­jus įsi­suk­ti į dar­bus, su­ži­no­ta, kad ko­lek­ty­vas vėl ne­ten­ka va­do­vės, nes ji iš­ei­na mo­ti­nys­tės atos­to­gų. Pus­an­trų me­tų Tve­rų dai­no­rė­liai bu­vo tik­ri naš­lai­čiai, veik­la šiek tiek ap­mi­rė, ta­čiau, grį­žus va­do­vei, per mė­ne­sį vis­kas kaip­mat at­si­ga­vo – vy­ko kul­tū­ros na­mų ati­da­ry­mas po re­no­va­ci­jos dar­bų, fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­vi­mas, mies­te­lio šven­tė.
Nuo 2014 m. ko­lek­ty­vas pra­dė­jo dai­nuo­ti fol­klo­rą, tad rei­kė­jo ir tin­ka­mos ap­ran­gos, ku­rią siu­vo­si, kaip su­ge­bė­jo ir įsi­vaiz­da­vo. Va­do­vė nu­si­vež­da­vo ir į ki­tus ra­jo­nus pa­dai­nuo­ti, bet dau­giau­sia, aiš­ku, kon­cer­tų do­va­no­jo sa­vo sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­jams. Po ku­rio lai­ko Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tras pa­siu­vo ir gra­žius et­no­gra­fi­nius kos­tiu­mus. Li­ki­mas ko­lek­ty­vo ne­le­pi­no, nes ne­tru­kus jie su­ži­no­jo, kad va­do­vė vėl juos pa­lie­ka. Ta pro­ga pri­si­mi­ni­mais pa­kvies­ta pa­si­da­lin­ti ir pa­ti K. Ka­taus­kie­nė. „Klau­sy­da­ma jū­sų, per­bė­gau min­ti­mis vis­ką, ką kar­tu pa­ty­rė­me. Džiau­giuo­si, kad da­bar tu­ri­te va­do­vą, ku­ris pe­rė­mė ma­no dar­bą, ir pui­kiai ju­da­te pir­myn. Blo­go nie­ko ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, įstri­go tik tai, kad lei­do­te man im­pro­vi­zuo­ti, vis­ką, ką su­gal­vo­da­vau, įgy­ven­di­no­te, kad ir kaip iš pra­džių tai at­ro­dy­da­vo ne­įma­no­ma“, – sa­kė K. Ka­taus­kie­nė.
Po jos iš­ėji­mo ko­lek­ty­vas vie­nas ne­li­ko – ga­vo ki­tą va­do­vę, ta­čiau su ja kūrybinis kontaktas neužsimezgė. Re­pe­ti­ci­jos vy­ko, ko­lek­ty­vas ne­iš­iro, rin­ko­si kaip mo­ki­nu­kai į pa­mo­kas, nors per pus­me­tį ne­iš­mo­ko nė vie­nos dai­nos. Ga­liau­siai ki­lo min­tis pa­kal­bin­ti tuo­me­ti­nį gim­na­zi­jos mu­zi­kos mo­ky­to­ją Arū­ną Ged­man­tą. At­ėjęs pa­žiū­rė­ti, kaip ko­lek­ty­vas dai­nuo­ja, pa­si­li­ko ir va­do­vau­ja iki šiol. Su nau­ju va­do­vu per mė­ne­sį pa­da­ry­ta tiek, kiek prieš tai ne­įsteng­ta per pus­me­tį – pa­ruoš­ta nau­jų dai­nų, suor­ga­ni­zuo­ta ren­gi­nių. „At­ėjęs pa­ma­čiau, kad mo­lis yra minkš­tas, ir iš jo daug ką ga­li­ma nu­lip­dy­ti. Liau­diš­kas dai­nas ge­rai at­lik­ti rei­kia daug pa­stan­gų, ta­čiau mes mo­ko­mės ir to­bu­lė­ja­me“, – sa­kė A. Ged­man­tas. Da­bar­ti­niam va­do­vui pa­dė­ko­ta, kad jau 3 me­tus va­do­vau­ja ko­lek­ty­vui, ku­ris ne­sto­vi vie­to­je, ke­liau­ja, pri­sta­to sa­vo kraš­tą ki­tuo­se ra­jo­nuo­se.
Sim­bo­liš­ka, kad tą die­ną vie­nas ko­lek­ty­vas pa­mi­nė­jo 10-ies me­tų su­kak­tį, o ki­tas tu­rė­jo sa­vo pir­mą pa­si­ro­dy­mą. Sce­no­je pir­mą kar­tą pa­si­ro­dė Tve­rų kul­tū­ros na­mų mo­te­rų šo­kių gru­pė „Ait­ra“. Daug gra­žių dai­nų do­va­no­jo sve­čiai iš Gargž­dų bei, ži­no­ma, pa­tys ju­bi­lia­tai. Ren­gi­nio pa­bai­go­je I. Liš­kuvie­nė vi­siems ko­lek­ty­vo na­riams įtei­kė gė­lių bei po lakš­tin­ga­lą, kad ir to­liau ko­lek­ty­vo dai­nos džiu­gin­tų ap­lin­ki­nius.

Tverų kultūros namų informacija