Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo veikėjų keliais

          Nuoširdžiai dėkojame gerbiamai Reginai Radkevičienei už tveriškiams padovanotą dar vieną galimybę pakeliauti, praplėsti akiratį ir turiningai praleisti savaitgalį. Nepabūgę rudeniškų orų, spalio 22 dieną su puikia nuotaika išvykome į kelionę.

        Šį kartą turėjome tikslą aplankyti vietas, susijusias su Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo  veikėjais – V.Kudirka, J.Basanavičiumi, K. Griniumi.                                                                        

        Pro Kryžkalnį, Jurbarką sukame link Kudirkos Naumiesčio. Kudirkos Naumiestis – miestas Suvalkijoje, Šakių rajone, įsikūręs Šešupės ir Širvintos santakoje.  

         Karalienės Bonos Sforcos, Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovo Žygimanto Senojo žmo- nos, įkurtąjį Duliebaičių kaimą, rašytiniai šaltiniai pirmą kartą mini 1561 m. O 1639 m. jau nurodoma, jog buvusio kaimo vietoje įkurtas miestelis, pavadintas Vladislavovu, kuriam magdeburgines teises 1643 m.  suteikė Lietuvos ir Lenkijos valstybės valdovo Vladislovo Vazos žmona karalienė Cecilija Renata.  1867 m. miestas tapo apskrities centru.             Šiame mieste gyveno, dirbo, mirė ir čia palaidotas lietuvių tautos varpininkas Vincas Kudirka. Čia gydytojais taip pat dirbo žymieji varpininkai dr. Juozas Bagdonas, dr. Kazys Grinius (vėliau Lietuvos Respublikos prezidentas). 1934 m. Vladislavovui suteiktas dabartinis pavadinimas – Kudirkos Naumiestis.   Aplankėme Vinco Kudirkos kapą, vietinio skulptoriaus Prano Sederavičiaus skulptūrų sodą. Įsiamžinę šalia ,,žymių vyrų“, keliaujame toliau.

      Sukame į Ožkabalius.   Ožkabaliai - kaimas Vilkaviškio rajone. Čia  gimė Lietuvos vals-tybės patriarchas, gydytojas Jonas Basanavičius (1851–1927). Palaidotas Rasų kapinėse. Ožkabaliuose jo gimtoji sodyba-muziejus, pastatytas stogastulpis ir akmuo su iškaltu užrašu. Senieji pastatai neišlikę, visa sodyba atstatyta. Apžiūrėję  muziejaus eksponatus, pasivaikščioję po sodybą, besiplečiantį ąžuolyną, keliaujame toliau.

        Važiuojame į Marijampolę.

       Marijampolė – septintas pagal dydį  Lietuvos miestas. Įprasta manyti, kad Marijampolė įkurta1667 m. Ji kildinama iš Pašešupio kaimo, kuris buvo dabartinės J. Basanavičiaus aikštės vietoje ir priklausė Prienų seniūnijai.  Šiaurės karo metu Marijampolės apylinkės buvo nusiaubtos. Po Prienų pilies sugriovimo į nuošalesnę vietą prie Šešupės atsikraustė grafo G. Butlerio giminė, kuri ir tapo miestelio įkūrimo iniciatoriumi. Seniūnui Pašešupio vardas nepatiko, todėl jį pervadino Starapole. Besikuriant Starapolei,  netoliese ėmė augti kitas miestelis, kurį, pastačiusi vienuolyną ir bažnyčią, įkūrė grafienė P. Butlerienė. Bažnytkaimis išaugo į prekybinį miestelį.  Pastačius marijonų vienuolyną, miestelis pavadintas Marijampole. Sovietmečiu miestas buvo industrializuotas ir gerokai išaugo, buvo pervadintas  LKP lyderio Vincas Mickevičius-Kapsuko garbei – Kapsuku, siekiant panaikinti religinį atspalvį miesto pavadinime. 1989 m. LSSR AT prezidiumo įsaku miestui vėl sugrąžintas Marijampolės vardas.

      Marijampolėje aplankėme Palaimintojo Jurgio Matulaičio, Lietuvos prezidento K. Griniaus muziejus, gėrėjomės nuostabiai sutvarkytu miestu, poilsio parku.

          Kelionės pabaigai dar kartą važiuojame į Kauną. Mūsų  tikslas -  apsilankyti  Kauno įgulos karininkų ramovėje, kuri skirta reprezentuoti Lietuvos kariuomenę, organizuoti Lietuvos kariuomenės karių laisvalaikį, plėtoti kultūrą ir puoselėti tradicijas. LK Kauno įgulos karininkų ramovė įsikūrusi karininkijos reprezentaciniuose rūmuose, saugomuose Hagos konvencijos. Rūmus puošia LK Kauno įgulos  karininkų ramovės simbolis - trys karžygiai su skydais. Pabrėžtina, kad rūmai pastatyti  1935-1937 m. už pačių karininkų surinktas lėšas.

      Lietingas ir žvarbokas oras nuotaikos nesugadino, priešingai – visi buvome linksmai nusiteikę,  su didžiuliu susidomėjimu klausėmės gidų pasakojimų. Namo grįžome kupini gerų emocijų.