Kelionė po Kurzemę 2010

Rugpjūčio 21d. Tverų bendruomenė suorganizavo kelionę aktyviems savo bendruomenės nariams. Keliavome po Latvijos Kurzemės regioną. Mūsų tikslas buvo Ventspilis. Bet naudodamiesi tuo, kad išsikėlėm į kelionę , norėjom kuo daugiau pamatyti.

Pirmas aplankytas miestas buvo Saldus, kuriame gaminami populiarieji latviški saldainiai ,,Karvutė“, taip pat čia kasmet rengiamas  medaus, pieno ir duonos festivalis. Gal pavadinimas miestelio nuo to, kad ten daug saldžios produkcijos, o gal, dėl to, kad miestelis taip vadinasi, gaminami saldūs dalykai... Taupydami laiką, šiame mieste  nesustojome.

Paskui įvažiavom į Skrundą.  Tą dieną vyko šio miesto šventė, bet mums neteko pajusti šventės šurmulio, nes buvom gana ankstyvą rytą. Norėjom užsukti į ten esančius dvaro rūmus, deja rūmai buvo uždaryti, nes vyksta jų ir prieigų rekonstrukcija. Norint apžiūrėti visus Srundoje esančius lankytinus objektus, reikėtų vien tam miestui skirti pusę dienos.

Kitas mūsų aplankytas miestelis – Aizputė. Tai vienas seniausių miestelių Kurzemės regione. Kažkada šis miestelis klestėjo, nes tai buvo vienas iš Hanzos prekybos miestų, veikė didelis malūnas, alaus darykla. Šie pastatai gana gerai išsilaikę. Čia pastatyta viena pirmųjų bažnyčių Latvijoje.  Dabar  Aizputėje gyvena kiek daugiau nei du tūkstančiai gyventojų, bet jame yra penkiolika  lankytinų objektų. Miestelis įdomus ir tuo, kad čia išlaikyta nepakeista  senoji miestelio  dalis: pastatai, gatvių išdėstymas, aikštės. Čia aplankėme  bažnyčią, kuri yra vienintelė Latvijoje, pastatyta sovietiniais laikais (1956m.) ir prisilietėm prie XIII a. statytos Livonijos Ordino pilies griuvėsių. 

Sekantis sustojimas buvo Kuldigoje.  Tenai užėjom ant ilgiausio Europoje plytinio tilto ir tada  prieš mūsų akis atsivėrė nuostabus vaizdas : plačiausias Europoje upės krioklys, kuris yra ant Ventos upės. Dar praėjom pėsčiųjų bulvaru, kur kiekvieno namo, kurie statyti dar XVII-IXX a.,  fasadas vis kitaip apipavidalintas.

Pagaliau pasiekėm Ventspilį.  Čia praėjom inkarų taku iki jūros,  išbandėm savo vikrumą ,,Džiunglių take“ ir krantinėj paglostėm garsiąsias Ventspilio karvių skulptūras. Pamatėm vaikų atrakcionų ir poilsio parką, kur viskas pritaikyta mažiesiems turistams, apžiūrėjom skulptūras iš gyvų gėlių, prisėdom ant suolelio šalia bronzinės K. Valdemaro skulptūros.

Grįžom keliu, kuris veda pačia Baltijos  jūros pakrante link Liepojos. Pro autobuso langus grožėjomės kartas nuo karto pro medžius išnyrančia  banguojančia jūra. Liepojoj jau daugelis jautėsi pavargę ir ne ką beapžiūrėjom, tik patys atkakliausi dar prabėgo keletą miesto kvartalų, užėjo į kelias  labai gražias bažnyčias. Tik pro autobuso langą matėm, kokį  palikimą Liepojoj paliko Sovietinė kariuomenė: pravažiavom pro Karostos (karo uosto) teritoriją, į kurią tuo metu paprastam piliečiui nebuvo galima užeiti, nes tai buvo Sovietų Armijos karinis jūrų uostas – ypatingai saugoma vieta. Didžiulės teritorijos, aptvertos aukštom, spygliuotos vielos tvorom, apleisti daugiabučiai namai, geležiniai vartai...

Mūsų ekskursijos kelias šį kartą ėjo per tokias vietas, kurios  susijusios su Žemaitija, mat tie miestai ir miesteliai pirmą kartą paminėti 1253 metais, kai buvo nugalėtas Tveruose gyvenęs Žemaičių kunigaikštis Vykintas, užvaldyta Žemaitija ir buvo vykdomas teritorijų pasidalijimas tarp abiejų Ordinų ir Romos popiežiaus. Ekskursija buvo įdomi dar ir tuo, jog pamatėm, kad ir esam labai artimos tautos, bet skirtumų yra nemažai, kiek daug neapgyvendintos teritorijos – mat kas antras Latvijos pilietis gyvena sostinėj Rygoj.